|
Sileziečiai
Sileziečiai (silez. Ślůnzoki; vok. Schlesier; lenk. Ślązacy; ček. Slezané) – istorinio Vidurio Europos regiono Silezijos (dab. Lenkija, Vokietija ir Čekija) gyventojai. Kilo iš germanų ir slavų genčių, gyvenusių Silezijos teritorijoje 1 tūkstantmečio pradžioje.[5] Lenkijoje gyvenantys sileziečiai dažnai laikomi viena iš Lenkijos etnografinių grupių, o sileziečių kalba – lenkų dialektu. IstorijaXX amžiaus archeologiniai radiniai Silezijoje patvirtino, kad čia buvo apsigyvenusios keltų gentys.[6] 875 m. teritorija, kurioje gyveno sileziečiai, tapo Didžiosios Moravijos dalimi. Vėliau, 990 m., pirmąją Lenkijos valstybę sukūrė kunigaikštis Meška I, o XI amžiaus pradžioje ją išplėtė karalius Boleslovas I. Šis 1000 metais įsteigė Vroclavo vyskupystę Žemutinėje Silezijoje. 1742 m. didžiąją dalį Silezijos užgrobė Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis. Likusi Silezijos dalis liko Austrijos imperijoje. Po Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis Silezijos buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį, mažesnė dalis liko valdoma VDR. Lenkijai atitekusioje Silezijos dalyje sileziečiai buvo intensyviai polonizuojami. Vyksta diskusijos, ar galima laikyti sileziečius atskira tauta. Surašymuose būdavo teigiama, kad jie yra vokiečiai, lenkai ar čekai ir vartoja valstybės, kurioje gyvena, kalbą. Nepaisant to, 2011 m. Lenkijos gyventojų surašyme 847 tūkst. žmonių nurodė laikantys save sileziečiais (didžiausia Lenkijos tautinė mažuma).[3] Šaltiniai
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
