|
Martynas Jankus
Martynas Jankus (1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnai, Šilutės apskritis – 1946 m. gegužės 23 d. Flensburgas, Vokietija, 1993 m. gegužės 30 d. perlaidotas Bitėnų kapinėse) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas „Aušros“ leidėjų. Dar tarpukario metais dėl tvirtos prolietuviškos pozicijos ir veiklos, skirtos Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimui, buvo pavadintas Mažosios Lietuvos patriarchu. BiografijaBaigęs kaimo pradinę mokyklą Bitėnuose, lavinosi savarankiškai. XIX a. 9 dešimtmečio pr. užėmė (ir visą gyvenimą tvirtai laikėsi) mažlietuvių visuomenėje tuo metu itin išsiskyrusią aktyvią prolietuvišką poziciją, suartėjo su lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjais Rusijos imperijoje. Už nelegalią arba Vokietijos valdžiai nepriimtiną veiklą buvo bene 40 kartų baustas areštu bei piniginėmis baudomis. Visą turtą ir ūkio pajamas skyrė spaudos leidybai ir platinimui, dėl to tėvas, išpirkęs ūkį už skolas, jį užrašė M. Jankaus vaikams. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijos imperijos kariuomenei įsiveržus į Rytprūsius, 1914 m. gruodžio mėn. su šeima ištremtas į Samaros guberniją. 1918 m. grįžo į tėviškę, įsijungė į prolietuvišką politinę veiklą. Naciams 1939 m. kovo mėn. okupavus Klaipėdos kraštą, pasitraukė į Kauną. 1944 m. grįžo į Bitėnus, bet per Rytprūsių gyventojų evakuaciją buvo priverstas persikelti į Vokietijos gilumą.  Spaudos darbuotojas1882–1883 m. išleido savo surinktų dainų rinkinius. 1883 m. laikraščio „Aušra“ vienas iniciatorių, rėmė ją lėšomis, rūpinosi administraciniais reikalais, 1884 m. balandžio mėn. – 1885 m. rugpjūčio mėn. nuo Nr.4 iki 8 jo atsakingasis redaktorius. Taip pat kartu su J. Mikšu 1884–1885 leido „Aušros kalendorius“. 1886–1887 m. leido ir redagavo laikraštį „Garsas“, 1891–1893 m. pirmojo lietuvių satyrinio laikraščio „Tetutė“, 1892 m. „Naujoji Aušra“, 1894 m. „Lietuviškas darbininkas“, „Ūkininkų prietelius“, 1900–1902 m. „Saulėteka“, 1909–1910 m. „Deinos laps“ redaktorius ir leidėjas. 1889–1892 m. „Varpo“ ir 1890–1905 m. „Ūkininko“ administratorius ir leidėjas.[1] 1889 m. įsigijo spaustuvę Ragainėje, vėliau ją perkėlė į Tilžę, kur ji veikė iki 1892 m. varžytinių. Įsteigė spaustuvę Bitėnuose, kur ji veikė iki 1909 m. varžytinių. Išspausdino 312 knygų ir 15 periodinių leidinių lietuvių ir vokiečių kalbomis. Savo leistoje periodikoje propagavo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos suartėjimo idėją, kuri daugeliui lietuvininkų XIX a. pabaigoje nebuvo priimtina. Todėl Jankaus leidiniai Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiami palyginti mažais tiražais ir stokojo populiarumo. Bitėnuose laikė Didžiojoje Lietuvoje nelegalios lietuvių spaudos sandėlį su „Aušros“ archyvu. Organizavo tos spaudos platinimą bei prekybą. Palaikė spaudos ryšius su JAV lietuviais, latvių, lenkų, gudų tautinio sąjūdžio veikėjais. Visuomenės veikėjas Propaguodamas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūrinio suartėjimo idėją, Jankus buvo vienas iš 1885 m. Tilžėje įsteigtos „Birutės“ draugijos – pirmosios pasaulietinės mažlietuvių draugijos – iniciatorių, 1889–1892 m. jos pirmininkas. Vokietijos valdžiai pasikėsinus į lietuvių kalbos viešo vartojimo sferą, kartu su bendraminčiais bandė ginti lietuvninkų kultūrinius interesus. 1890 m. kartu su Jonu Smalakiu ir Dovu Zauniumi įsteigė pirmąją lietuvininkų politinę organizaciją – „Lietuwiszkos Konserwatywų Draugystės Komitetą“, kuris rūpinosi lietuvininkų kandidatų kėlimu rinkimuose į Prūsijos landtagą bei Vokietijos reichstagą. Per Pirmąjį pasaulinį karą keičiantis geopolitinei situacijai, Jankus tapo politinio Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimo šalininku. 1917 m. Rusijos imperijos lietuvių seime Petrograde jis net paskelbė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva, o 1918 m. grįžęs į tėviškę, tapo vienu iš Tilžės akto signatarų. Kaip Lietuvai lojalus mažlietuvių veikėjas, 1920 m. kooptuotas į Lietuvos Tarybą ir dalyvavo propagandinėje veikloje Lietuvai rengiantis jėga užimti Klaipėdos kraštą. 1922 m. pabaigoje Jankus tapo vadinamojo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, kuris savo veikla maskavo Lietuvos dalyvavimą Klaipėdos sukilime, pirmininku. Po 1923 m. gyveno savo sodyboje Bitėnuose ir buvo dažnai lankomas kaip krašto įžymybė.  BibliografijaParašė arba parengė 45 knygeles; daugelyje jų (pvz., kaip „Trumpi nusidavimai Prūsų Lietuvos“ (1891 m.), „Lietuvininkų bei Lietuvos nusidavimai“ (1897 m.) propagavo lietuvių suartėjimo idėjas; taip pat paskelbė socialinės ir politinės satyros eilėraščių rinkinėlių. Išleido Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies dainų rinkinėlių. Bendradarbiavo ir JAV lietuvių spaudoje. Pasirašinėjo slapyvardžiais (V. Giedris, Martyneitis, Bitėnų Merčius ir kt.). Šaltiniai
|
||||||||||||||||||||||
