Kraštovaizdyje dominuoja dirbami laukai, kuriuose išsibarstę 10 nedidelių miškelių: Bermio miškas, Krėpų biržtva, Kniūkštos miškas, Liančinis, Rūdžių šilas, Žilinskio miškas ir kt. Vakariniu pakraščiu praeina kelias Leliūnai–Mažieji Žalimai–Klausgalvai, rytiniu – Žudgalis–Pesčiai–Klausgalvai. Šiaurine-šiaurės rytine riba eina kelias Leliūnai–Klecininkai. Šiaurės rytinis pakraštys siekia Klecininkų tvenkinį.
Nuo pietrytinėje dalyje esančio Kniūkštos miško išteka kairysis Akmenos intakas Raudonupis.
Istorija
Barzdžių Medsėdžiai atsirado XVII a. Tai buvo Barzdžių kaimo užusienis, išaugęs vakarinėje dalyje plytėjusių bendrųjų ganyklų ir miško plėšininėje žemėje.
Viena pirmųjų sodybų 1643 m. buvo pastatyta prie bevardžio upelio šalia Krėpų (Kripų) biržtvos. Jos namą sudarė 4 patalpos: geroji troba, priemenė, priešinė ir pakriautė su atviru ugniakuru valgiui ir jovalui ruošti bei gerąją trobą šildžiusios krosnies pakura.[4]
XIX a. 7–8 deš. užusienyje buvo 17 sodybų.[7]1880 m. Barzdžių kaime ir užusienyje buvo 113 revizinių sielų, mokėjusių grafams Šuazeliams-Gufjė žemės rentos mokestį už 442 rėžius dirbamos žemės.[8]
Pravedus baudžiavos panaikinimo reformą, tarp 1880–1895 m. užusienis atsiskyrė nuo Barzdžių ir tapo savarankišku Barzdžių Medsėdžių kaimu. Jo plėšininėje žemėje ėmė kurtis išbaudžiavinti valstiečiai iš kitų kaimų, kuriuose trūko dirbamos žemės. Barzdžių Medsėdžiai sparčiai augo, kiemų ir gyventojų skaičiumi gerokai praaugo Barzdžius, tapo viena didžiausių Salantų valsčiaus gyvenviečių, kurioje 1895–1915 m. buvo 32 sodybos.[9]
1917–1919 m. mirė 24 kaimo gyventojai: 11 vaikų ir 13 suaugusiųjų.[10] Vaikai mirdavo nuo silpnumo, tymų, laringito, nenustatytų ligų ir kosulio, o suaugusiųjų mirties priežastimi tapdavo karštligė, vidaus ir nežinomos ligos, senatvė, putmenys ir šiltinė. Antanas Kniūkšta mirė Vokietijoje, vokiečių karinės okupacinės valdžios išvežtas priverstiniams darbams.
1918–1921 m. Salantų parapinėje bažnyčioje buvo registruota 11 kaimo gyventojų santuokų.[11]
Kaimo ganyklos, pievos, dirvos turėjo savo vardus. Prie Stefanijos Venckienės sklypo buvęs pelkėtas, net vasarą neišdžiūvantis klampus laukas, vadintas Šaltiniuota pelke. Ūkininkui Šimkui priklausanti dirva, kurioje iki Lietuvos žemės reformos plytėjo bendrosios pievos, vadinta Špykiais. Petrės Beniušienės lauke prie kaimo kelio žiojanti skrynią primenanti dauba, buvusi praminta Sandoros skrynia. Vakarinėje kaimo dalyje nuo seno plytėjo Margalis. Jame anksčiau buvusios pievos, kurių dalis po žemės reformos virto dirbamais laukais.[14]
1940 m. okupacinė sovietų valdžia Salantų valsčiaus žemės fondui iš kaimo ūkininkų Stasio Bėronto, Felikso Šleiniaus, Juozapo Žilinsko, Kazimiero ir Apolonijos Skersių nusavino 45,91 ha dirbamos žemės, kurią išdalino 16-kai mažažemių ir bežemių bei Barzdžių pieno nugriebimo punktui.[15]
1948 m. buvo 33 ūkiai.[16] Po 1949–1950 m. kolektyvizacijos Barzdžių Medsėdžių kaimas priklausė Kalnalio kolūkiui, vėliau reorganizuotam į Salantų tarybinį ūkį.
1948 m. rugpjūčio 14 d. MGB vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareiviai ir Salantų stribai kaime apsupo 4 Kardo rinktinės partizanus.[17] Per kautynes žuvo Skirmanto (Skuodo) kuopos vadas Adomas Žemelis-Girulis Jonas, būrio vadas Jonas Vibrys-Banga, partizanų ryšininkė Valerija Jockienė, o Širvydo (Kretingos) kuopos vadas Pranas Gricius-Albinas Kopūstas buvo sužeistas ir suimtas.[18] Partizanai nukovė stribą Stasį Preibį.[19]
1949 m. kovo 25 d. į Krasnojarsko krašto Bolšaja Murta rajoną buvo deportuoti Antanas Žilinskas, Vincas Adakauskas su motina Eugenija, Kazimieras Skersys su žmona Apolonija ir dukra Birute Apolonija. Tremtyje jie išbuvo iki 1955–1958 m.[20]
Per pokario melioraciją kaimas ištuštėjo, jame 2023 m. buvo belikusios 3 vienkieminės sodybos. Ištuštėjusiam kaimui atminti Benečių sodybvietėje prie kelio į Leliūnus 2009 m. pastatyta memorialinė kompozicija: paminklinis akmuo ir monumentalus kryžius.
↑Julius Kanarskas. Barzdžių Medsėdžiai. Barzdžių miške išaugęs kaimas. – Pajūrio naujienos – 2023 m. liepos 28 d.
↑Ignas Jablonskis. Žemaitiška troba, statyta 1643 m. – Kraštotyra. – Vilnius, 1971. – P. 197–204
↑Virginijus Baranauskas]]. Platelių grafai Šuazeliai. – Samogitia, 2009. – Nr. 12 (44). – L. 2–15
↑Julius Kanarskas. Istorijos verpetuose išsilaikęs Barzdžių kaimas. – Švyturys – 2019 m. gruodžio 7 d. – P. 6–7
↑Карта г. Ковенской и Курляндской. Рядъ Х. Листъ Ӏ. – Топ. Васильевъ, топ. Ѳедотовъ. – 1865–1866 гг.</ br>Карта г. Ковенской, Курляндской и части Пруссіи. Рядъ Х. Листъ Ӏ. – Топ. Васильевъ, топ. Ѳедотовъ. – 1872 г.
↑Списокъ мировыхъ участковъ и волостей Ковенской губерніи. Составленъ в 1870 году. – Ковна, 1870. – C. 79
↑Карта Ковенск. и Курляндск. губ. VII-10. Тельевск. и Гробинск. уѣзд. – Воeн. топогр. коллежскій совѣтникъ Поржезинскій, воeн. топогр. капитанъ Кузьминъ. – Съемка 1895 г.</ br>Karte des westlichen Rußlands. Kreis Grobin, Gouvernement Kurland. Kreis Telsche, Gouvernement Kowno. J 17. Sałanty. – Kartographische Abteilung d. Königl. Preuss. Landes-Aufnahme. – Druck 1915
↑Salantų RKB mirties metrikų knyga. – 1917–1919 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 1517, ap. 1, a. v. 23. – L. 1v–171
↑Salantų RKB santuokos metrikų knyga. – 1917–1921 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 1517, ap. 1, a. v. 22. – L. 26–138
↑Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 119
↑Lietuvos žemės vardynas. Žemės vardai Barzdžių Medsėdžių kaimo, Salantų valsčiaus, Kretingos apskrities. – Surašė Ignas Gvazdinskas, 1935 m. – Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondai
↑1940 metų Salantų valsčiaus žemės fondo susidarymo ir paskirstymo naudojimui sąrašas. – Klaipėdos regioninis valstybės archyvas. – F. 204, ap. 1, b. 45. – L. 10v–12, 33v–35
↑Карта. 1948 г. 0–34–140–В–в (м. Салантай). Литовская ССР. – Генеральный штаб вооруженных сил Союза ССР. – Первое издание 1950 г.
↑Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių apygardos. – Parengė E. Jankauskienė, R. Trimonienė, D. Žygelis. – Vilnius, 2010. – P. 187, Nr. 48-18
↑Hitleriniai parašiutininkai. – Serija: Faktai kaltina. Dokumentų rinkinys. – Parengė Boleslovas Baranauskas. – Vilnius, 1966. – P. 92–94