Trečiasis pasaulis

Trečiasis pasaulis (pranc. tiers monde) – ekonomiškai silpnai išsivysčiusios pasaulio valstybės, kurioms nepriskiriamos buvusio socialistinio bloko šalys.^[1] Sąvoką 1952 m. įvedė prancūzų demografas Alfred Sauvy kaip analogiją „trečiajam luomui“ Prancūzijos revoliucijos metu. Kai Francas Fanonas 1961 m. savo kūrinyje „Šios žemės prakeiktieji“ Trečiąjį pasaulį prilygino kolonizuotam, neišsivysčiusiam pasauliui ir šią sąvoką įvedė į tarptautinį naudojimą, prancūziškai kalbančiose šalyse ši sąvoka jau buvo įprasta. Iš pradžių „trečiuoju pasauliu“ buvo vadinamos Rytų-Vakarų konflikte ir jo sukurtuose kariniuose blokuose nedalyvaujančios šalys; šiais laikais ši sąvoka dažnai ne visai teisingai taikoma kaip sinonimas besivystančioms šalims.

Iki XX a. 9-to dešimtmečio „trečiojo pasaulio“ sąvoką komplikavo tai, kad „trečiuoju pasauliu“ buvo vadinamos tiek visos ekonomiškai atsilikusios nuo Vakarų šalys, tiek tos šalys, kurios demonstravo savo neprisijungimo prie karinių - politinių blokų politiką.

Dažniausiai Trečiuoju pasauliu vadinamos ekonomiškai neišsivysčiusios daugiausia Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys, beveik visos buvusios kolonijos.

Trečiojo pasaulio šalims šiuo metu priskiriamose valstybėse gyvena apie 80 % pasaulio gyventojų ir ši santykinė dalis turi tendenciją didėti. Nestabilūs trečiojo pasaulio režimai, ypač po to, kai neteko konkuruojančių Rytų ir Vakarų paramos, tampa vienu svarbiausių nestabilumo tarptautiniuose santykiuose šaltiniu.

„Trečiajam pasauliui“ taip pat buvo priskiriamos visos valstybės, kurios nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų arba Tarybų Sąjungos sąjungininkėmis ar bent jau atvirai nestojo vienos iš jų pusėn. Pačios trečiojo pasaulio šalys priėmė šią sąvoką per „neprisijungusiųjų“ šalių organizaciją, kuriai ilgą laiką vadovavo Jugoslavija, Indonezija ir Egiptas.

Trečiojo pasaulio esmė pasidarė žymiai aiškesnė po Rytų ir Vakarų konfrontacijos pabaigos. Nustojus dėl „trečiojo pasaulio“ konkuruoti Vakarams ir Rytams, jis tapo tam tikra prasme „užmirštas“ ir sulaukia vis mažiau dėmesio. Šiuo metu „trečiuoju pasauliu“ vadinamos besivystančios (t. y. nepasiekusios Vakarų ekonominio išsivystymo) pasaulio šalys, o pasaulis pradėtas skirstyti ne į Rytus ir Vakarus, o į Šiaurę ir Pietus. Dažnai „trečiajam pasauliui“ priskiriamos ir buvusios socialistinės šalys (ar bent jų dalis), praradusios savo socialistinį statusą pasauliniuose ekonominiuose ir politiniuose santykiuose.

Trečiojo pasaulio šalys daugiausia išsidėsčiusios Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje. Beveik visos jos yra buvusios Europos valstybių kolonijos. Trečiojo pasaulio šalims yra būdingi šie bendri bruožai:

• žemas gyvenimo standartas (mažos pajamos, didelė nelygybė);
• spartus gyventojų skaičiaus augimas;
• didelė gyventojų dalis badauja arba negauna pakankamo maitinimo;
• menkas gyventojų išsilavinimas, didelis beraščių skaičius;
• trumpa vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė ir aukštas naujagimių mirtingumas;
• ekonomikos priklausomybė nuo naudingųjų iškasenų arba žemės ūkio produkcijos eksporto;
• menka industrializacija, ribotas naujų technologijų taikymas, menka dalis pasaulio prekyboje;
• prasta infrastruktūra, įskaitant kelius;
• didžiuliai skirtumai tarp vieno ar kelių metropolinių centrų ir likusios šalies;
• tradicinės socialinės struktūros;
• prastai kontroliuojamas užkrečiamų ligų plitimas;
• nestabilios ir korumpuotos vyriausybės;
• politinis nestabilumas šalių viduje ir tarptautiniuose santykiuose.

Kai kurių mokslininkų nuomone „trečiojo pasaulio“ sąvoka apskritai yra praradusi savo prasmę. Jei Rytų-Vakarų konfrontacijos metu „trečiuoju pasauliu“ buvo galima laikyti į šią konfrontaciją tiesiogiai neįsitraukusias šalis, tai šiuo metu ši sąvoka nebėra tokia aiški. Viena vertus, „trečiasis pasaulis“ išsiplėtė dalimi buvo socialistinio bloko šalių, kita vertus, pati sąvoka dabar apima tokias skirtingas šalis, kad jas mažai kas bendro jungia. Keičiant „trečiojo pasaulio“ sąvoka „besivystančiomis šalimis“ iš principo niekas nesikeičia, nes į šią sąvoką papuola tokios skirtingos šalys ir regionai kaip Lotynų Amerika, naujosios industrinės pietryčių Azijos šalys, Juodoji Afrika, buvusios socialistinės šalys.

Tik nedaugelis trečiojo pasaulio šalių laikomos demokratiškomis. Kaip formaliai atitinkančias politinės demokratijos standartus galime paminėti Kosta Riką, Indiją ir Botsvaną bei dar keletą „trečiojo pasaulio“ šalių. Kitos „trečiojo pasaulio“ šalys, nors ir turi formaliai veikiančias demokratines institucijas nesilaiko tam tikrų liberalioms demokratijoms būdingų standartų ir laikomos tik dalinai laisvomis. Tai tokios šalys kaip Kolumbija, Šri Lanka, Salvadoras ar Gvatemala.

Tačiau būdingiausia trečiojo pasaulio šalių politinė sistema yra nedemokratinė – oligarchija, karinė diktatūra arba absoliutinė monarchija. Galime pastebėti, kad kai kurios šalys, kurios bandė pereiti prie tam tikrų demokratinių politinės valdžios formavimo formų, pvz., Alžyras, grįžo prie ankstesnių autoritarinių modelių daugiausia dėl valdančiosios grupuotės baimės, kad demokratija atneš suirutę arba islamistų įsigalėjimą (tai ypač būdinga musulmoniškoms šalims).

Šalia to, kad valstybės valdymas paprastai yra nedemokratinis, trečiojo pasaulio šalims paprastai prikišama ir tai, kad jos neturi efektyviai funkcionuojančių valdžios institucijų, o ir esamos yra paralyžuotos korupcijos.

Kadangi daugelis „trečiojo pasaulio šalių“ po išsivadavimo iš kolonializmo valstybinę valdžią formavo dažniausiai ne rinkimų keliu arba per vienpartinius rinkimus, šioms valstybėms reikėjo surasti kitus būdus kaip užtikrinti savo legitimaciją. Išvaduotojų iš kolonializmo aureolė laikui bėgant blėso ir politinės legitimacijos trūkumą buvo bandoma kompensuoti įvairių slaptųjų tarnybų veikla. Kartu augo armijos ir įvairių saugumo struktūrų vaidmuo, ir ne tik autoritariniuose - kariniuose režimuose. Armijos vaidmuo neapsiribojo vien gynybos funkcijomis, bet buvo svarbus užimtumo faktorius, be to tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo ištisas ūkio šakas nuo maisto pramonės iki ginklų gamybos (ypatingai tokiose valstybėse kaip Egiptas, Irakas ir Sirija).

Per pastaruosius 2-3 dešimtmečius vietoj "trečiojo pasaulio" labiau linkstama vartoti terminą "besivystančios šalys".