Segė

Segė – metalinis papuošalas, skirtas susegti drabužiams.

Vienanarės segės atsirado žalvario amžiuje iš sulenkto žalvarinio smeigtuko. Vėliau išsivystė dvinarės segės, susidedančios iš lankelio ir smeigiamosios dalies. Lietuvoje geležinės segės aptinkamos nuo ankstyvojo geležies amžiaus (V a. pr. m. e. – I a. m. e.). Vėliau labai paplito įvairių formų žalvarinės segės. Jų gausiai randama archeologinėse radimvietėse (kapynuose, piliakalnių gyvenvietėse). Nors dauguma segių gamintos vietos meistrų, yra įvežtinių iš Senovės Romos, slavų ir germanų kraštų. I-IV a. segių įvairovė didėjo: randama akinių, laiptelinių, profiliuotų, apskritinių kiauraraščių, pergniaužtinių emaliuotų pasaginių ir kt. Iš to meto taip pat rasta šiek tiek sidabrinių bei pasidabruotų segių. Nuo V-VIII a. paplito lankelinės segės, vis daugiau jų gaminta iš sidabro. Segių galvutės buvo žieduotos, zoomorfinių motyvų, laiptuotos ir kt. Istorijos eigoje segių bruožai kito: nuo IX a. pasaginės, IX–XI a. apskritinės kiauraraštės, XI–XII a. žiedinės, XIV-XVI a. apskritinės ir ažūrinės.

Nuo XV a. segių madas diktavo didikai – jų gamybos technika, formos atspindėjo vyraujančias stilistikas Europoje (gotika, renesansas, barokas, rokokas, klasicizmas). Buvo naudojamos tiek atvežtinės, tiek vietoje gamintos segės. Brangios segės buvo puošiamos brangakmeniais, perlais, aukso, sidabro monogramomis^[1].