|
Saleziečiai
Saleziečiai (SDB) (Kunigo Bosko saleziečiai – šv. Pranciškaus Salezo draugija, angl. Salesians of Don Bosco) – katalikų vienuolių kongregacija, kurios nariai tarnauja ir evangelizuoja jaunimą, ypač apleistą, vargstantį. Pavadinta Ženevos vyskupo šv. Pranciškaus Salezo (Francesco di Sales, 1567-1622) vardu. Saleziečiai priima vienuoliškus skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Jais tampa ir kunigai, ir broliai pasauliečiai. Visi jie yra davę tuos pačius įžadus ir turi tas pačias teises bei pareigas. Veikia ir savarankiška seserų saleziečių – Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų – kongregacija. Saleziečiai veiklą vykdo 127 pasaulio šalyse. 2015 m. duomenimis, pasaulyje buvo per 16 tūkst. saleziečių. Istorija1859 m. saleziečių kongregaciją įsteigė italas kunigas šv. Jonas Boskas. 1873 m. jai pritarė popiežius Pijus IX. XIX a. viduryje Turine augo skurstančių, apleistų ir našlaičių vaikų skaičius. Siekdamas apsaugoti nuo pavojų, kun. J. Boskas juos ėmė kviesti į bažnyčią sekmadieninių pamaldų. Buvo atidarytas krikščioniškas laisvalaikio centras, vėliau pradėtos steigti mokyklas, profesiniai centrai. Kunigas J. Boskas savo padėjėjams pasiūlė pašvęsti savo gyvenimus vargstančio jaunimo ugdymui. Su kai kuriais iš jų kunigas ir įsteigė saleziečių kongregaciją. Netrukus atsidarė saleziečių bendruomenių užsienyje. Netrukus po šv. Pranciškaus draugijos (saleziečių) įsteigimo kun. J. Boskas nusprendė priimti panašią iniciatyvą moterų atžvilgiu ir kartu su Marija Dominika Mazzarello 1872 m. įkūrė Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutą (seserys salezietės). Be saleziečių vyrų ir moterų kongregacijų, kun. J. Boskas 1876 m. įkūrė Saleziečių bendradarbių sąjungą. Misija Saleziečiai vadovaujasi dviem pagrindiniais principais: prevencine sistema (protas, religija, meilingumas) ir oratorijų veikla. Saleziečiams prevencinė sistema, pagal kun. J. Bosko sumanymą, visų pirma siekia ne tiek bausti už ydas ar klaidas, kiek skatinti skleistis gerąsias jaunuolio savybes. Oratorija – tai svetingi namai, gyvenimo keliu vedanti mokykla. Priklausomai nuo šalies ir vietinio jaunimo padėties, saleziečiai globoja įvairias vidurines, profesines ir aukštąsias mokyklas, oratorijas, parapijas, jaunimo judėjimus, leidyklas. LietuvojeLenkų okupuotame Vilniuje saleziečiai įsikūrė 1927 m. prie Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčios. Lietuvoje saleziečiai įsikūrė 1934 m. kun. Antano Skelčio rūpesčiu Vytėnuose, Jurbarko rajone, kur veikė Vytėnų saleziečių vienuolyno koplyčia. Iki Antrojo pasaulinio karo saleziečiai veikė dar trijose vietose: Kauno Švč. Trejybės (Seminarijos), Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Raseinių bažnyčiose. Po Lietuvos okupacijos visos religinės bendruomenės buvo uždarytos, daug saleziečių pasitraukė į užsienį, dalis buvo ištremti į Sibirą, kiti liko tarnauti pogrindyje parapijose. Šiandien Lietuvoje saleziečiai darbuojasi Vilniaus šv. Jono Bosko parapijoje (Lazdynų mikrorajone),[1] joje veikia ir oratorija ir Kauno Palemono Švč. M. Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčioje. Prie jos 1994 m. oficialiai patvirtina pirmoji seserų saleziečių - Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų - bendruomenė Lietuvoje. 2009 m. jos įsikūrė ir Kaišiadoryse. 2002 m. vienuolių iniciatyva Trakų rajone, Rūdiškėse, įkurta Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“, kurioje įvairių profesijų mokosi vaikai iš socialiai jautrių šeimų. Saleziečiams įprasta veikla dienos centruose, kur yra laukiami vaikai, jaunimas, jų šeimos. Atliekamos įprastinės parapijos kunigų pareigos. Leidžiamas katalikiškas leidinys „Saleziečių žinios“. ŠaltiniaiNuorodos
|
||||||||||||||||
Portal di Ensiklopedia Dunia
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |