|
René Descartes
Renė Dekartas (pranc. René Descartes, 1596 m. kovo 31 d. – 1650 m. vasario 11 d.) – žymus prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas.[1] Laikomas moderniosios filosofijos pradininku. Žymiausias Renė Dekarto posakis – Cogito ergo sum („Mąstau, vadinasi, esu“). Buvo nevedęs, tačiau turėjo vieną dukterį, mirusią jaunystėje. BiografijaR. Dekartas gimė Turenės provincijoje. 1604–1612 m. studijavo filosofiją ir gamtos mokslus jėzuitų kolegijoje La Flešo (La Fleche), vėliau – teisę Poitiers (iki 1616 m.). Baigęs karo mokyklą Bredė (Brede) nuo 1618 m. tarnavo kariuomenėje Nyderlanduose. Vėliau keliavo po Europą, o 1625–1629 m. gyveno Paryžiuje, bei studijavo matematiką. 1629 m. vėl emigravo į Nyderlandus, kur sukūrė didžiąją dalį matematikos, fizikos, medicinos ir filosofijos veikalų. 1633–1647 m. R. Dekarto veikalai buvo įtraukti į Katalikų bažnyčios draudžiamų knygų sąrašą ir pasmerkti viešai sudeginti. 1649 m. R. Dekartas, pakviestas Švedijos karalienės Kristinos, išvyko į Stokholmą, kur po kelių mėnesių mirė nuo plaučių uždegimo (1819 m. jo palaikai perlaidoti Paryžiuje). Paties R. Dekarto žodžiais, gyvenimas Stokholme jam labai pakenkė, kadangi jis mėgo šiltą klimatą ir gerai pamiegoti, o Švedijoje klimatas drėgnas, be to, karalienė Kristina prašė, kad filosofas keltųsi 5 valandą ryto. R. Dekartas nagrinėjo tiek filosofijos, tiek etikos klausimus. Jo filosofija turėjo įtakos Dž. Lokui, G. V. Leibnicui, B. Spinozai, I. Kantui. Filosofijos apžvalga R. Dekarto filosofija – tai bandymas sukurti visiškai naują ir nepriklausomą filosofinę sistemą. Naujasis pasaulėvaizdis, anot mąstytojo, turėjo būti prieinamas visiems. R. Dekartas savo filosofinę koncepciją grindė iki tol negirdėta nuostata, kad „iš visų dalykų pasaulyje būtent protas yra paskirstytas teisingiausiai, tad gebėjimas daryti tinkamus sprendimus yra iš prigimties visų žmonių vienodas. "[2] R. Dekartas propagavo naujų žmonių filosofiją, kuri nesiremtų jokiais ansktesnių laikų autoritetais. Savo filosofinės koncepcijos kūrimą mąstytojas pradėjo nuo skepticizmo. R. Dekartas atmetė empirinį metodą. Filosofo mąstymo išeities taškas buvo garsioji nuostata – „cogito ergo sum“ – „mąstau, vadinasi, esu (gyvenu)“. „Cogito“ tapo pirmąja R. Dekarto filosofinio mąstymo prielaida. Dubito ergo cogito (abejoju, vadinasi, mąstau) yra šios prielaidos prielaida. „Galiu įsivaizduoti, kad viskas yra apgaulinga sapnų žaismė, kad neegzistuoja nei pasaulis, nei Dievas, kad esu kažkas skirtingo nuo kūno. Tačiau niekaip negaliu pamąstyti, kad nemąstau. Tik mąstymo negaliu jokiu būdu nuo savęs atskirti, tik jis yra būtina mano esybės savastis. Todėl į klausimą, kas aš esu, gali būti tik vienas atsakymas: esu mąstanti esybė, esybė, kuri abejoja, supranta, teigia, prieštarauja, jaučia. Apibrėžiu save kaip nematerialią sielą, kaip substanciją, kurios vienintelis atributas yra mąstymas ir kuri yra tapati mąstymui. Net ir tada, kai žvilgsnį nukreipiu į išorės pasaulį, pažįstu juk ne pasaulį, o savo paties psichines būsenas ir intelektinius aktus. "[3]. Anot filosofo, daiktas yra savybių visuma. Dėl to pasaulis yra pažinus. Žmogus egzistuoja, nes jis yra mąstanti esybė. Jis geba pažinti, nesaistomas išorės veiksnių. Filosofijos uždavinys yra tą pažinimą išgauti ir logiškai pateikti darnios sistemos pavidalu. Konstruktyvus tokio elgesio modelis turėtų būti geometrija, o pagrindinis metodas – dedukcija. R. Dekarto filosofinėje koncepcijoje iškilo problema: ar vizija, ar tai, ką suvokia mąstantis „Aš“, yra tikrovė? Kaip pereiti nuo mąstymo apie pasaulį prie tikrojo pasaulio? Šią problemą R. Dekarto filosofijoje išsprendžia Dievas. Kadangi žmogaus sąmonėje yra tobulos esybės sąvoka, t. y. Dievo, vadinasi ji galėjusi pereiti tik iš tobulesniojo. Vadinasi Dievo idėjos egzistavimas prote įrodo, kad Kūrėjas tikrai yra. Taip pat Dievas, anot filosofo, laiduoja žmogaus pažinimo tikrumą. Būtent Dievas davė pasauliui judėjimą. R. Dekarto amžininkas B. Paskalis pastebėjo, jog Dievas R. Dekarto fizikoje buvo reikalingas tik tam, kad duotų pasauliui sprigtą.[4] Pagrindinis filosofo mąstymo kriterijus – protas. R. Dekarto pasaulis piešiamas mechanistinis, jam būdingas visuotinis determinizmas. Filosofas neigė atomizmą. Didžioji R. Dekarto filosofijos problema taip ir liko neišspręsta. Pastaroji filosofijoje vadinama dualizmu. Anot filosofo, žmogus priklauso ir fizinei, ir dvasinei sistemai. Tad kaip šios skirtingos sistemos gali sąveikauti tarpusavyje, kokie jų sąveikos principai ir dėsniai? Dualizmo problema tapo komplikuotu klausimu, į kurį R. Dekartas bandė atsakyti alegoriškai: „Aš juk savame kūne, nelyginant irkluotojas valtyje, ne vien tik esu. "[5] Problema išliko. Kūriniai
Bibliografija
Šaltiniai
Nuorodos
|
||||||||||||||||||||||
