|
Rapakivis  Rapakivis (suom. rapa 'sutrūnijęs' + kivi 'akmuo'), dar vadinamas rapakivio granitu – granitinės sudėties uolienų, pasižyminčių savitais sandaros ir sudėties bruožais, atmaina. Būdinga porfyrinė struktūra, pasižyminti stambiais, giluminėmis sąlygomis išsikristalizavusiais kristalais (fenokristalais), įsiterpusiais į smulkiagrūdę pagrindinę uolienos masę. Pagrindinė masė būna susidariusi iš kvarco, oligoklazo, biotito, raginukės, rečiau – iš fluorito, apatito mineralų, išskirianti ortoklazo fenokristalus.[1] Rapakivis susidaro žemyninėje plutoje poorogeniniu laikotarpiu, veikiant kylančioms iš mantijos bazinės magmos intruzijoms. Dėl temperatūros poveikio apatinė pluta lydosi, o susidariusi granitinė magma kyla į viršutinę plutą, dažnai kartu su bazine magma. Rapakivis slūgso stambiais batolitų masyvais, kurie išsivysto įvairiame plutos gylyje vykstant kalnodarai, taip pat platforminėmis sąlygomis. Su rapakiviu randama gabro, anortozito, čarnokito. Rapakivis rečiau aptinkamas štokų, lakolitų pavidalu. Pasižymi dūlėjimu.[1] Skiriama netolygaus grūdėtumo rapakivio atmaina, vadinama vyborgitu. Jam būdingi dideli suapvalinti, rausvi ortoklazo kristalai su pilkais plagioklazo apvadais. Piterlitas – tolygaus grūdėtumo atmaina, be oligoklazo apvadų.[1] Didelis rapakivio grūdėtumas aiškiai matomas ant pjūvio. Pagal stiprumą ir ilgaamžiškumą jis gerokai prastesnis už smulkiagrūdžio granito pavyzdžius. PaplitimasRapakivio granitų randama Švedijoje ir Suomijoje, taip pat Karelijoje ir Leningrado srityje. Vyborgitai slūgso Vyborgo miesto apylinkėse, piterlitai – Virolahčio, Piterlakso, Vilkiljos kaimų apylinkėse, aptinkama ir Ukrainoje, Čerkasų srityje. Rapakivis buvo naudojamas Alandų viduramžių akmeninėse bažnyčiose. 1770 m. rapakivio granito monolitinis riedulys „Perkūno akmuo“ buvo padėtas kaip bronzinės raitelio statulos pjedestalas Sankt Peterburge (Rusija). Šiuolaikiniai rapakivio granito panaudojimo būdai yra poliruotos plokštės, naudojamos pastatams, grindims, stalviršiams ar šaligatviams dengti. Kaip statybinė medžiaga, vyborgito tipo rapakivis dar žinomas „Baltic Brown“ vardu.[2] 1891 m. rapakivį pirmą kartą aprašė suomių petrologas Jakobas Sederholmas, daugiausiai tyręs migmatitus. Nuo tada pietinė Suomija laikoma rapakivio granito intruzijų tipine vietove.[3] Šaltiniai
|
