Žemapelkė

Žemapelkė (eutrofinė pelkė) – pelkė, susidariusi pažemėjime, jos paviršius lygus arba įdubęs. Žemapelkės tyvuliuoja ežerų, upių pakrantėse, šlapumose.

Žemapelkės maitinamos tiek krituliais, tiek mineralinių medžiagų kupinu požeminiu vandeniu. Todėl šios pelkės yra eutrofinės. Žemapelkės paviršius yra įgaubtas (centrinė dalis yra žemiau už periferinę), kartais lygus. Kur į paviršių išeina šaltiniai, žemapelkės gali susidaryti netgi aridinėmis sąlygomis.^[1]

Žemapelkių rūgštingumas gana mažas, o durpių sluoksnis ne itin storas, todėl požeminiai augalų organai gali išsidėstyti tiek mineraliniame grunte, tiek durpių sluoksnyje. Kai pakanka mineralinių maisto medžiagų ir vanduo gali nutekėti, Lietuvoje paprastai tarpsta miško, krūmynų ar žolių žemapelkės. Jei vanduo užsistovi, įsivyrauja kiminai (baltosios samanos) ir pradeda sparčiau storėti durpių sluoksnis. Dėl to pradeda keistis augalija.

Žemapelkės, ypač, esančios salpose, atlieka svarbų reguliacinį vaidmenį: sumažina potvynius, saugo vandens telkinius nuo taršos, erozijos.^[1]

Žemapelkės, palyginti su kitomis pelkėmis, pasižymi įvairesne augalija, dažnai būna užaugusios krūmais, medžiais (raistas, lieknas).

Miško žemapelkės, paplitusios visoje Lietuvoje, įprastai yra juodalksnynai su vešliu medžių ardu, kurį papildo paprastoji eglė ir beržai. Pasitaiko pavienių karklų, šaltekšnių krūmų bei bruknių, mėlynių ir kt. krūmokšnių. Čia veši stambios daugiametės žolės: pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria), didžioji dilgėlė (Urtica dioica) geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus). Gausu ir smulkesnių augalų: pelkinė puriena (Caltha palustris), pelkinis žinginys (Calla palustris), paprastoji šilingė (Lysimachia vulgaris), karklavijas (Solanum dulcamara). Juodalksnynams būdinga žalioji samana – pelkinė dygutė (Calliergonella cuspidata).

Žemapelkių medynuose gali augti ir vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis), pelkinis saliavas (Peucedanum palustre), balinis asiūklis (Equisetum fluviatile), paprastasis pelkiapapartis (Thelypteris palustris) ir daugelis kitų augalų. Būdingi miško žemapelkių kiminai yra garbanotasis kiminas (Sphagnum squarrosum) ir kutuotasis kiminas (S. fimbriatum).

Karklai gali sudaryti atskiras žemapelkių krūmynų bendrijas – pilkuosius karklynus, kuriuose taip pat gausu žolių ir samanų. Pilkieji karklynai paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau didelių plotų nesudaro.

Žolinės žemapelkės dažnai yra viksvynai. Kartu su viksvomis žolinėse žemapelkėse veši ir kitos daugiametės hidrofilinės (mėgstančios drėgmę) žolės. Šiose pelkėse dažnai auga pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris), plačialapis švylys (Eriophorum latifolium), alpinis vikšris (Juncus alpinoarticulatus) ir kiti augalai.^[2]

Rūgštesnių žemapelkių augalija yra skurdesnė, o karbonatingose (šarmingose) žemapelkėse veši įvairiarūšės žolės. Ši buveinė yra svarbi gamtosaugos požiūriu, kadangi jose auga nemažai retų rūšių augalų.^[3] Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti raktažolė pelenėlė (Primula farinosa), vabzdžiaėdis augalas paprastoji tuklė (Pinguicula vulgaris), įvairūs gegužraibiniai (Orchidaceae) ir kiti saugomi augalai.

Žemapelkėse įsikuria įvairūs paupių, paežerių paukščiai (tilvikai, perkūno oželiai, griežlės, gyvena vandeniniai pelėnai, bebrai.^[4]

Viena didžiausių žemapelkių yra išlikusi Žuvinto pelkės pietinėje dalyje.^[4] Kitos didelės žemapelkės: Baltosios Vokės pelkė, Tytuvėnų tyrelis, Praviršulio tyrulis.

Žemapelkės paplitusios visose geografinėse juostose: nuo tundros iki dykumų. Žemapelkės labai nukentėjusios nuo žmonių veiklos: daug kur nusausintos melioruojant, kasant durpes.^[1]