|
Žemės reformos Lietuvoje
Žemės ūkis Lietuvoje kultivuotas jau neolite (4–2 tūkstantmetyje pr. m. e.), kai pradėti laikyti gyvuliai, sėjami miežiai, sorai, kviečiai, vėliau ankštiniai augalai. Išsivystė kaplinė žemdirbystė, geležies amžiuje ją pakeitė lydiminė, vėliau miškinė dirvoninė žemdirbystė. XIII–XIV a. žemdirbystė jau buvo pagrindinis žmonių verslas, XV a. atsirado baudžiava, tačiau žemdirbystė dar nebuvo pakankamai efektyvi. Pirmoji žemės (agrarinė) reforma Lietuvoje – feodalinė Valakų reforma, įvykdyta XVI a. antrojoje pusėje, ilgam įtvirtinusi feodalinius santykius, perėjimą prie taisyklingo trilaukio. Svarbi reforma – baudžiavos panaikinimas XIX a. (1807–1850 m. Klaipėdos krašte; 1864 m. Užnemunėje; 1861–1863 m. kitose Lietuvos dalyse), taip pat Stolypino reforma (1906–1914), kuria naikinti Valakų reforma nustatyti rėžiai, tarpurėžiai bei laukų išmėtymas, dalis kaimų išskirstyta į vienkiemius. Po Pirmojo pasaulinio karo trumpai egzistavusioje Lietuvos sovietinėje respublikoje (vėliau tapusioje Litbelu), nuspręsta nacionalizuoti dvarininkų, bažnyčių ir vienuolynų žemę, buvusiuose dvaruose pradėti kurti liaudies ūkiai ir komunos, tačiau reforma praktiškai neįvyko, išstūmus bolševikus iš Lietuvos. Nepriklausomybės laikotarpisTarpukario Lietuvoje nuo 1919 m. vykdyta žemės ūkio reforma, kuria siekta visiškai panaikinti baudžiavos liekanas, įtvirtinti kapitalistinius santykius. Radikalios reformos įstatymas parengtas 1920 m. liepą, o seime priimtas 1922 m. vasario 15 d. Nustatyta didžiausia nenusavinama žemės norma (80 h), viršijanti normą žemė imama į fondą (kompensuojant už ją savininkams), iš kurio žemė buvo dalinama – pirmiausiai savanoriams, po to valstiečiams, kurie turėjo žemę išpirkti per 36 metus. Žemės gavo apie 38 700 bežemių ir 26 300 mažažemių (norinčių buvo beveik dukart daugiau). 1934 m. buvo sumažinti išperkamieji mokesčiai arba atidedamas jų mokėjimas. Ją reikėjo vykdyti, norint suteikti žemės bežemiams, sumažinti dvarininkų įtaką. Vilniaus kraštasVilniaus krašte nuo 1920 iki 1936 m. žemės reformą vykdė Lenkijos valdžia. 1920 m. gruodžio 11 d. Vidurio Lietuvos vyriausybė paskelbė reformos dekretą, kuriuo sukurtas žemės fondas, sudarytas iš konfiskuotų žemių, taip pat iš superkamų dvarų žemių, viršijančių normas (160–300 ha). Pirmenybė pirkti iš fondo žemė teko Lenkijos kariams. Valstiečiams ne lenkams buvo kliudoma išpirkti žemę, nesuteikiant leidimų. Reforma nepakėlė žemės ūkio kultūros lygio, beveik neišsprendė agrarinių problemų. Tarybinės reformos1940 m. birželį TSRS okupavus Lietuvą, buvo pradėta nekilnojamo turto nacionalizacija, sudarytas valstybinis žemės fondas, iš kurio išdalinta žemė apie 75 300 bežemių ir mažažemių valstiečių, sukurta 60 tarybinių ūkių, pilnai ar iš dalies panaikintos valstiečių skolos už žemę, teikti kreditai gyvuliams įsigyti. Iš 6993 kaimų buvo sudaryta beveik 160 tūkstančių vienkiemių. 1941–1944 m. Lietuvą okupavus naciams, nacionalizuota žemė buvo grąžinta buvusiems savininkams, dalį žemės užėmė vokiečių kolonistai, o valstiečiai, atleisti nuo mokesčių, baudų ir rinkliavų, buvo priversti sumokėti už nemokėtą laiką. 1944 m. rudenį Lietuvą vėl okupavus TSRS, žemė dar kartą paskirta valstiečiams, kuriems ji buvo suteikta 1940–1941 metais. Taip pat sumažinta didžiausia žemės valdymo norma, žemės suteikta daugiau bežemių valstiečių, tačiau netrukus buvo masiškai pradėti kurti kolūkiai, o apie 1956 m. ir tarybiniai ūkiai. Privati žemės nuosavybė buvo panaikinta. XX a. pab. žemės reforma1991 m. liepos 25 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – priėmė „Žemės reformos įstatymą“, kuris kartu su LR įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatė pagrindus, pagal kuriuos Tarybų Sąjungos neatlygintinai nacionalizuota 1940 metais turėta nuosavybės teisė buvo iš dalies atkuriama. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas nebuvo tinkamai reglamentuotas, todėl praktikoje atsirado daugybė kliūčių – teisinių, biurokratinių, loginių ir pan. 1997 m. antrojo įstatymo galiojimas buvo sustabdytas, o po to priimtos naujos abiejų įstatymų redakcijos. |
